Didkiemio seniūnija

Didkiemis: istorijos vingiai

Didkiemis yra nedidelė, nuošali gyvenvietė Šilalės rajone. Tai viena iš keturiolikos Šilalės rajono seniūnijų, įsikūrusi ant kairiojo upės Jūros kranto.

Į pietus nuo Didkiemio driekiasi Didkiemio miškas, o į pietvakarius – Pagramančio miškas. Vakariniu seniūnijos pakraščiu teka Bario, o rytiniu – Aušbruvos upeliai, abu – Jūros intakai. (V. Statkevičius. Šilalės rajono Didkiemio seniūnijos išnykę ir nykstantys kaimai, 1995).

Seniūnijos centras – Didkiemis, teritorijos plotas 3848 ha. Priklauso 3 kaimai: Vartulėnai, Laumena ir Pažiuržmotis. (www.silale.lt). Seniūnijos teritorijoje gyvena apie 235 žmonės (2024 m. duomenimis).

1926 metais čia, prie buvusio vandens malūno, aptiktas ypač retas radinys – žalvarinis antkraštinis kirvis. Jis datuojamas žalvario amžiaus III periodo pradžia, maždaug 1400 m. pr. m. e. (V. Almonaitis, J. Almonaitienė, Šiaurės Karšuva: keliautojo po Šilalės kraštą žinynas, 204 psl.). Kitas Didkiemio istorijos klodas siejamas su 1969–1972 metais. Nepaisant archeologų ir kraštotyrininkų protestų, eksploatuojant žvyro karjerą, buvo sunaikintas čia buvęs senovinis kapinynas. Vis dėlto kraštotyrininkas Vladas Statkevičius spėjo ištirti keturiolika buldozeriu atkastų kapų. Jis aptiko vertingų radinių – ietigalių, antkaklių, apyrankių, smeigtukų. Pagal šiuos radinius nustatyta, kad žmonės šioje vietoje buvo laidojami IX–XIV a. (V. Almonaitis, J. Almonaitienė, Šiaurės Karšuva: keliautojo po Šilalės kraštą žinynas, 204 psl.).

Didkiemis susidarė iš dalies Vartulėnų gyvenvietės. Vartulėnų kaimo pavadinimas kilo nuo per jo žemes besiraitančio upelio – Vartulio. Šis vietovardis pirmą kartą buvo paminėtas 1561 metais sudarytame Pajūrio valsčiaus inventoriuje. (V. Almonaitis, J. Almonaitienė, Šiaurės Karšuva: keliautojo po Šilalės kraštą žinynas, 207 psl.). Todėl, tiek Vartulėnai, tiek Didkiemis savo rašytinę istoriją gali pradėti nuo 1561 metų. Istorikas Kazys Misius nustatė, kad rytinėje Vartulėnų dalyje nuo 1592 metų minimas dvarelis, o nuo 1667 metų žinomas ir bajorkaimis. XVIII amžiaus pradžioje šiose vietovėse jau vartoti pavadinimai Vartulėnų Didkiemis ir Didkiemis. Žinoma, kad XVIII amžiaus pabaigoje dvarą valdė Daujotai. Jie pastatė bažnyčią. Taip Didkiemis virto bažnytkaimiu. (V. Almonaitis, J. Almonaitienė, Šiaurės Karšuva: keliautojo po Šilalės kraštą žinynas, 204 psl.).

1840 metais iš Daujotų dvarą perėmė jų giminaičiai Butkevičiai. 1846 metais jiems priklausė net 1197 dešimtinės žemės – tai sudarė apie 1308 hektarus. Dalį šios žemės jie valdė patys, o likusioje teritorijoje kūrėsi valstiečių ūkiai, formavosi kaimiškoji Didkiemio dalis. Apie 1875 metus, Butkevičiams prasiskolinus, centrinę dvaro dalį nupirko buvęs valstietis Liudvikas Račinskas. Po šešerių metų valda perėjo jo broliui Motiejui. Motiejaus Račinsko palikuonys Didkiemio dvarą valdė iki pat 1940 metų, kai jį nacionalizavo sovietinė valdžia. (V. Almonaitis, J. Almonaitienė, Šiaurės Karšuva: keliautojo po Šilalės kraštą žinynas, 204 psl.). Būtent tais metais visa Didkiemio dvaro žemė – apie 96 hektarai – buvo konfiskuota. O tuo metu Didkiemyje gyvenęs Račinskų palikuonis Stanislovas su šeima 1948 metais jis buvo ištremtas į Sibirą, kur 1952 metais mirė. (Lietuvos dvarų atlasas. Šilalės rajono savivaldybė, 2021, 89 psl.)

Dvaro pastatai neišliko, tačiau 1884 metų dvaro sodybos surašymas ir 1885 metų valdos planas leidžia atkurti jos struktūrą. Iš viso buvo surašyti 21 statinys – visi mediniai, dengti šiaudais. Visgi ponų namas, klojimas, diendaržinis tvartas ir kumetynas stovėjo ant akmenų mūro pamatų. Tikėtina, kad pastatų architektūra buvo tradicinė, būdinga to meto Žemaitijos dvarų statybai – paprasta, funkcionali, bet pritaikyta prie vietos sąlygų ir gyvenimo būdo. (Lietuvos dvarų atlasas. Šilalės rajono savivaldybė, 2021, 89 psl.)

1923 metais Didkiemis jau buvo išaugęs į nemažą gyvenvietę. Tada dvare buvo suskaičiuoti 67, o bažnytkaimyje – 251 gyventojas. Nepriklausomybės laikotarpiu gyvenimas Didkiemyje sukosi apie 1918 metais įsteigtą pradžios mokyklą, kuri buvo ne tik švietimo, bet ir kultūros židinys. Bažnytkaimio reikšmė dar labiau išaugo 1926 metais, kai Didkiemis tapo parapijos centru. (V. Almonaitis, J. Almonaitienė, Šiaurės Karšuva: keliautojo po Šilalės kraštą žinynas, 204 psl.).

Pergyvenęs pirmąjį sovietmetį ir kruvinąjį karą, 1944 metais Didkiemis pradėjo kitą, ne ką lengvesnį istorijos tarpsnį. Vykdydama masines represijas, sovietinė valdžia 1948–1949 metais į Sibirą ištrėmė Jagminų, Račinskų ir Merkelių šeimas, o 1951 metais – aštuonių asmenų Stankų bei vienuolikos asmenų Grinevičių šeimas. Išretėjusį bažnytkaimį iš dalies gelbėjo tai, kad kurį laiką jis tapo pagrindine kolūkio gyvenviete. Tai Didkiemiui išėjo į naudą – čia kėlėsi žmonės iš aplinkinių kaimų. (V. Almonaitis, J. Almonaitienė, Šiaurės Karšuva: keliautojo po Šilalės kraštą žinynas, 205 psl.).

1993–1994 metais Didkiemio seniūnijoje buvo 158 kiemai ir 119 gyventojų. Išnyko Gerviškių ir Kuiniškių kaimai, nyksta Vilko Lauko kaimas. Taip pat išnyko ir Didkiemio bei Vartulėnų dvarai. (V. Statkevičius. Šilalės rajono Didkiemio seniūnijos išnykę ir nykstantys kaimai, 1995). Šiandien jų buvusią egzistenciją mena tik istoriniai šaltiniai.

1995 metais Didkiemio reikšmė dar labiau išaugo – čia įsikūrė viena iš Šilalės rajono seniūnijų. Šiais metais sukanka lygiai 30 metų, kuomet įkurta Didkiemio seniūnija. 2014 metais kaime stovėjo 65 sodybos, gyveno apie 220 gyventojų. Iš visos seniūnijos, kuri jungė šešis kaimus, gyventojų skaičius 2014 metais siekė 334 gyventojus. (V. Almonaitis, J. Almonaitienė, Šiaurės Karšuva: keliautojo po Šilalės kraštą žinynas, 205 psl.).

Šv. Angelų Sargų bažnyčia

Didžiausia Didkiemio vertybė – Šv. Angelų Sargų bažnyčia. Ji pastatyta 1796 metais dvarininko Igno Daujoto lėšomis. Statybą vykdė vietiniai meistrai Urbonai. 1853 metais bažnyčia buvo rekonstruota, tačiau išlaikė grynąjį liaudiškojo stiliaus bruožus, tęsiančius pačių pirmųjų Žemaitijos bažnyčių statybų tradicijas. (V. Almonaitis, J. Almonaitienė, Šiaurės Karšuva: keliautojo po Šilalės kraštą žinynas, 205 psl.).

1821 metų Žvingių bažnyčios vizitacijoje Didkiemio Šv. Angelų Sargų bažnyčia vadinta Žvingių filija, tačiau aprašyta kaip koplyčia. Iš išorės ši koplyčia apkalta lentomis, vidaus grindys buvo išklotos plytomis. Bažnyčia turėjo aštuonis didelius ir du mažus apvalius langus, dar vienas didelis langas buvo skirtas apšviesti vargonams ir chorui. Tuo metu vargonai buvo šešių balsų. Bažnyčioje stovėjo keturi altoriai. Sakyklos nebuvo, tačiau buvo dvi klausyklos. Jokios oficialios fundacijos nebuvo – kunigą išlaikė dvaras. Dvarininkas kasmet kunigui dar papildomai mokėdavo po 20 rublių „smulkioms išlaidoms“. (Šilalės krašto bažnyčios: istorija ir architektūra, 2016, 36 psl.).

Didkiemio bažnyčia – viena įdomesnių XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios medinių bažnyčių Žemaitijoje. Ji pastatyta iš medinių rąstų, ant neaukštų kalkėmis rištų akmenų bei raudonų XIX amžiaus plytų pamatų. Šis konstrukcinis derinys atspindi laikmečiui būdingą architektūrinę tradiciją ir vietinių meistrų patirtį. (Šilalės kraštas. VII tomas, 2006, 409 psl.). Nors jos architektūra santūri, fasadai – gana grakštūs ir aukštesni nei įprasta šiam kraštui, o žengus į vidų sustiprėja archajiškumo įspūdis. Bažnyčia yra kryžminio plano, vienanavė, vientisa vidaus erdvė. Ypač įdomūs šoniniai altoriai – tiesiog ant sienojų nutapyti retabulai. Jie taip pat sukelia tūrinio vaizdo iliuziją: tiksliai pagal perspektyvos dėsnius juose pavaizduoti barokinės architektūros elementai – kolonos, puošnūs karnizai, o tarpuose – net sustatytos šventųjų skulptūros. Tokie iliuziniai retabulai Lietuvoje buvo populiarūs nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio, tačiau iki šių dienų išliko vos vienas kitas. 2008 metais bažnyčios pastatas buvo iš dalies restauruotas ir atnaujintas. (V. Almonaitis, J. Almonaitienė, Šiaurės Karšuva: keliautojo po Šilalės kraštą žinynas, 205-206 psl.).

Bažnyčios kultūrinę vertę dar labiau didina XIX amžiuje sumeistruoti vargonai. Nors XX amžiaus pradžioje jie buvo perstatyti, vis dar išlikę originalių medinių detalių. (V. Almonaitis, J. Almonaitienė, Šiaurės Karšuva: keliautojo po Šilalės kraštą žinynas, 206 psl.).

Didkiemyje išlikusi ne tik sena bažnyčia, bet ir visas sakralinis ansamblis. Šventorių juosia akmeninė tvora su mūriniais tinkuotais vartais. Prie bažnyčios dera liaudiškos architektūros, dviejų tarpsnių medinė varpinė, kurioje kabo 1896 metais iškeltas varpas. Tiesa, pati varpinė nėra autentiška – ji pastatyta 1994 metais vietoje sudegusios senosios. Šalia bažnyčios – kapinės, kuriose išlikę keletas senų medinių kryžių ir XIX amžiuje statytų akmeninių paminklų. (V. Almonaitis, J. Almonaitienė, Šiaurės Karšuva: keliautojo po Šilalės kraštą žinynas, 207 psl.).

Didkiemis – Balskų užtvankos pašonėje

Didkiemio galulaukes skalauja ties Balskais 1984 metais patvenkta upė Jūra. Pastačius Balskių užtvanką,  šios vietovės virto tarsi žemaitišku fiordu. Dar iki upės patvenkimo šioje vietoje suformavo unikalus gamtos paminklas – Vartulėnų (arba Pažiūržmočio) atodanga. Dabar čia stūkso geltonuojantis 14 metrų aukščio skardis, lyg siena kylantis virš Jūros vandens.  Tas ryškus geltonumas rodo aiškiai matomus priemolio ir priesmėlio sluoksnius, liudijančius bent kelių dešimčių tūkstančių metų geologinę istoriją – čia buvusių ledynmečių ir tarpledynmečių palikimą. (V. Almonaitis, J. Almonaitienė, Šiaurės Karšuva: keliautojo po Šilalės kraštą žinynas, 208 psl.).

Didkiemio seniūnijoje įamžintas ir partizanų atminimas

Didkiemio seniūnijos teritorijoje, Pagramančio regioniniame parke, prie Lylavos upelio, 2014 metais buvo atstatyta Kęstučio apygardos, Butigeidžio rinktinės, Šalnos tėvūnijos, Jūros būrio partizanų vadavietė. (T. Ūksienė, J. Viršilienė. Atgiję paminkluose, 2015, 36 psl.). Tai – pirmoji Šilalės rajone atidengta partizanų slėptuvė, kuri byloja apie kovą už šalies nepriklausomybę, o lankytojams suteikia žinių apie miško brolių gyvenimą. Žeminė atstatyta 2023 metais.

Dažniausiai žemines partizanai, po Antrojo pasaulinio karo, įsirengdavo miško glūdumoje, arčiau pelkių ar upelių. Vandeny dingdavo kovotojų pėdsakai, kuriais sekdavo kagėbistų šunys. Didkiemio seniūnijoje, Pagramančio regioniniame parke atkurtoje žeminėje glaudėsi 46 suformuotas Butigeidžio rinktinės Jūros būrys – iki 16 kovotojų Anuomet neišbrendamame miške įrengtoje šioje žeminėje buvo vadavietė. Ir nors čia tebuvo keletas gultų, stalas bei suolai, žeminė turėjo ir slaptą išėjimą. (https://www.bernardinai.lt/2014-10-18-silales-rajone-atkurta-partizanu-zemine/).

Taip pat Didkiemio seniūnijos teritorijoje 2005 metais pastatytas ir atidengtas akmens paminklas žuvusiems partizanams – Jonui Turuliui-Kudirkai ir Antanui Stoniui-Delfinui. Paminklas pastatytas netoli partizanų žūties vietos ir yra taip pat netoli minėtojo atstatyto bunkerio. Paminklo autorius – Valdemaras Smalinskas. (T. Ūksienė, J. Viršilienė. Atgiję paminkluose, 2015, 38 psl.)

Kiti paminklai ir atminimo ženklai:

• Lietuvos šimtmečio parkas Didkiemyje (2018 m.);
• atminimo paminklas žuvusiems partizanams ir jų ryšininkėms Gerviškėje (2005 m.);
• akmenų mūro, piramidės formos paminklas su Gedimino stulpais Didkiemyje, prie Bendruomenės namų (1990 m.);
• Švč. Mergelės Marijos skulptūra ant akmenų mūro postamento Didkiemyje, prie Parapijos namų.

Išlikę, bet taip ir nepanaudoti kariniai dotai

Didkiemyje ir jo apylinkėse 1941 metais sovietinė kariuomenė pradėjo statyti gynybinį mazgą – ugnies taškus (dotus). Vienas iš jų – geriau išlikęs ir lengviau prieinamas – vadinamas Vartulėnų dotu. Tai puskaponierius su dviem šaudymo angomis. Dotas buvo pastatytas ant kalvos, kuri vėliau sovietmečiu buvo nukasta žvyro gavybai. Dėl to šiandien matomi atviri pamatai – įspūdingai atrodantis statinys dabar matomas nuo „galvos iki kojų“. Šis dotas liko nebaigtas ir taip niekada nebuvo panaudotas pagal savo tikrąją paskirtį. Vis dėlto jis įdomus kaip karinės inžinerijos paminklas. Didkiemio teritorijoje šiuo metu žinomi penki tokie gynybiniai įtvirtinimai. (V. Almonaitis, J. Almonaitienė, Šiaurės Karšuva: keliautojo po Šilalės kraštą žinynas, 208 psl.).

Ne tik administracinis vienetas, bet ir gyvas atminties židinys

Didkiemis – tai nedidelė, bet turtingos istorijos Žemaitijos gyvenvietė, kurios ištakos siekia ne tik rašytinę XVI amžiaus pradžią, bet ir gilesnius istorinius laikus. Šio krašto žemė saugo žalvario amžiaus reliktus, buvusio dvaro pėdsakus ir medinės liaudies architektūros perlą – Šv. Angelų Sargų bažnyčią. Per kelis šimtmečius Didkiemis patyrė ir augimą, ir nykimą – nuo bajorų valdomo dvaro iki sovietinių represijų ir kolūkio centro, tačiau visą laiką išsaugojo savo tapatybę. Gamtiniai ir kultūriniai objektai liudija šio krašto istorinę, dvasinę ir kraštotyrinę vertę. Šiandien Didkiemis – tai ne tik administracinis vienetas, bet ir gyvas atminties židinys, saugantis savo praeities pėdsakus ateities kartoms.

 

Naudota literatūra ir informaciniai šaltiniai:

 

1. Almonaitis, J. Almonaitienė. „Šiaurės Karšuva: keliautojo po Šilalės kraštą žinynas“, 2014-2018 m.
2. Statkevičius. Šilalės rajono Didkiemio seniūnijos išnykę ir nykstantys kaimai, 1995 m.
3. Lietuvos dvarų atlasas. Šilalės rajono savivaldybė, 2021 m.
4. „Šilalės krašto bažnyčios: istorija ir architektūra“, Šilalės r. savivaldybės viešoji biblioteka, 2016 m.
5. „Šilalės kraštas“. VII tomas, 2006 m.
6. Ūksienė, J. Viršilienė. „Atgiję paminkluose“, 2015 m.
7. silale.lt
8. bernardinai.lt

Seniūnė Vilma Kasnauskienė