Štai ir paskutinė iš vienuolikos savanorių, siuvusių veido kaukes Šilalės rajono gyventojams, su padėka, gėlėmis ir dovanėle aplankyta rajono vadovų. Nei meras Algirdas Meiženis, nei administracijos direktorius Valdemaras Jasevičius negailėjo šiltų padėkos žodžių Varsėdžiuose gyvenančiai Elenai Noreikienei.
„Paskambinau, pasisiūliau ir išsigandau,– prisimena tas dienas E. Noreikienė, – po to tik pagalvojau, juk mano siuvimo mašina nenauja, turiu tik vienos rūšies siuvimo mašinai skirtų adatų, gal nepavyks gerai pasiūti. Būkštavau be reikalo, kaukes pasiuvau labai kokybiškas. Siuvau iš labai gražios rožinės su širdelėmis medžiagos. Manau jos atiteko paaugliams, jaunimui.“
E. Noreikienė kilusi iš gausios šeimos, augo šešios seserys ir šeši broliai. Dvylikai vaikų reikėjo ir daug rūbų. Šią gausią šeimyną, kaip atsimena savanorė, padėjo aprengti jos krikšto mama Elena Petrauskienė, kuri buvo siuvėja. Mamai nusivedus Eleną pamatuoti siuvamų suknelių, ši sekdavusi kiekvieną krikštamotės judesį šiai sėdint prie siuvimo mašinos. Nuo to laiko ir „susirgusi“ noru išmokti siūti.
„Aštuntoje klasėje jau teko savo sugebėjimus siūti ,,pademonstruoti“ ne tik prieš klasiokus ir mokytoją, bet ir prieš visą mokyklą, – prisimena savanorė, – turėjau atlenkti mokyklos aktų salės užuolaidas. Kaip dabar atsimenu, vos susitvarkiau su jomis, tokios didelės jos buvo. Bet pastangos atsipirko, mokytoja įvertino jas trimis penketais. Nors tuomet ir nesusipratimo būta su tais penketais, nes mokytoja kažkodėl pasakė man rašanti tris, maniau trejetą parašė. O kitos dvi moksleivės už tą patį darbą tik po du penketukus gavo.“
E. Noreikienė labai norėjo baigusi mokyklą siekti ir aukštesnio išsilavinimo, tačiau augant tokioje gausioje šeimynoje, tam nebuvo galimybės. „Todėl savo visus tris vaikus ,,spaudžiau“, kad aukštuosius mokslus baigtų, už tai jie man dabar labai dėkingi“, – džiaugėsi ji.
Savanorė užsiima ir širdžiai miela veikla: dainuoja Šilalės krašto chore, gieda Varsėdžių Šv. Roko bažnyčios chore, iki pandemijos su grupele bendraminčių, vadovaujami vargonininkės Monikos, giedodavo kalnus. Aktyviai dalyvauja Varsėdžių kaimo bendruomenės veikloje, kurios pirmininkė Irena Šniukienė, anot Elenos, yra jos sielos žmogus – mėgsta kurti grožį ir gražią aplinką kitiems.
Rajono vadovams į ,,akis krito“ prie namo pastatytas neįprastas akmuo. Noreikienė trumpai papasakojo jo atsiradimo jų kieme istoriją. Prieš 20 metų jį miške atrado ir parsivežė, nuvalė, nuplovė ir pamatus jam pamūrijo, kad negrimztų į žemę. Kiekvienas užsukęs į Noreikų kiemą jį pastebi ir įdėmiai apžiūri.
Didelis noras padėti ir prisidėti sunkiu metu, o ne profesionalumas paskatino šią savanorę siūti veido kaukes.
Mero patarėja
Asta Gestautienė
