LSA nuomone, mažinti savivaldybėms tenkančią gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalį skiriant ją gynybai būtų pavojinga ir neatsakinga, nes savivaldybės turi pareigą ne tik užtikrinti dabartines viešąsias paslaugas, bet ir jau dabar ruoštis jas teikti pasikeitus saugumo situacijai.
Savivaldybės labiausiai nenori, kad būtų priešinami gyventojų poreikiai (viešosios paslaugos) ir gynybos poreikiai. Šie dalykai tampriai susiję. Savivaldybės puikiai suvokia, kad iškilus poreikiui gintis vietos valdžia bus viena pagrindinių valstybės gynybos grandžių ir darys viską siekiant apsaugoti gyventojus ir padėti kariuomenei.
„Popieriuje“ augančios savivaldybių pajamos nereiškia, kad lėšų yra daugiau. Realybė yra netgi priešinga – didelę augimo dalį per pastaruosius metus „suvalgė“ infliacija, o viešųjų paslaugų poreikis auga. Pavyzdžiui, sparčiai didėja socialinių paslaugų spektras ir apimtys – daugėja paslaugų neįgaliesiems bei senyvo amžiaus žmonėms, steigiamos naujo tipo socialinių paslaugų įstaigos, užimtumo centrai, vis daugiau paslaugų teikiama pažeidžiamoms šeimoms siekiant užtikrinti vaikų teises). Tuo pat metu vyksta net kelios svarbios reformos – švietimo ir sveikatos apsaugos, kurios reikalauja didinti mokinių ir pacientų pavėžėjimo paslaugas, jau nekalbant apie kelių infrastruktūrą, kurios būklė kasmet prastėja ir kuriai reikalingos didelės investicijos.
Yra ir savivaldybėms valstybės deleguotų funkcijų, kurioms lėšų trūksta jau ne vienerius – pavyzdžiui, žemės ūkio ar priešgaisrinės saugos.
Lėšų poreikis auga ir toliau augs tokioms valstybės gynybai svarbioms sritims kaip civilinė sauga. Netrukus įsigalios reikalavimas viešosios paskirties pastatuose įrengti priedangas arba slėptuves. Vadinasi, jei savivaldybėje statoma mokykla ar darželis, jo statyba nuo šiol kainuos daug brangiau.
Turint galvoje, kad GPM dalis yra pagrindinis savivaldybių pajamų šaltinis, jos sumažinimas ne tik atsilieptų visų pirma pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms, bet ir vėl imtų gilinti socialinę atskirtį bei stabdytų šiuo metu kuriamą kokybiškų viešųjų paslaugų plėtrą. Visa tai geopolitiniame kontekste gali turėti skaudžių pasekmių.
Kita, ne mažiau svarbi priežastis, yra ta, kad Vyriausybė numatė savivaldybėms pareigą užtikrinti gyvybiškai svarbią valstybės funkciją – gyventojų būtinuosius poreikius. Tai – ir geriamojo vandens tiekimas bei nuotekų tvarkymas, gyventojų aprūpinimas geriamuoju vandeniu ir maistu, šilumos tiekimo užtikrinimas, pasirūpinimas žmonėmis, kurie dėl įvairiausių priežasčių negali to padaryti patys, vietinės reikšmės kelių infrastruktūros funkcionavimas, laikinoji karių vaikų priežiūra, kultūros vertybių išsaugojimas ir daugybė kitų. Šioms užduotims savivaldybės turi ruoštis jau dabar, o tam irgi reikalingos lėšos.