Draudimas leisti lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis Lietuvoje panaikintas prieš 120 metų. Kasmet Gegužės 7-oji – lietuvybės šventė, kviečianti  minėti, skaityti, spręsti, veikti, suprasti, tiesiog būti…  Spauda, kalba, knyga – neatsiejami žmogaus, tautos ir krašto raidos elementai…

 Lietuvių tautinio atgimimo etapai ir spaudos draudimo laikotarpis

 Po XVIII a. pabaigos Didžiosios Prancūzijos revoliucijos atsirado nauja tautos samprata. Tautą, kaip politinę kultūrinę bendruomenę, sudaro ne tik aukštuomenė ir išsilavinę, profesionalų kuriamos (aukštosios) kultūros lygį pasiekę žmonės, bet visi valstybės piliečiai ar valdiniai, liaudis yra tautos pagrindas ir per švietimą turi turėti galimybę prieiti prie aukštosios kultūros. Iškilo klausimas, kokia kalba šviesti liaudį, kad ji taptų tautos dalimi – ar jos gimtąja, ar aukštuomenės kalba. Nugalėjo nuostata, kad tokia kalba turi būti krašte vyraujančios aukštosios kultūros kalba, liaudies kalba gali būti vartojama liaudžiai skirtoje pradžios mokykloje, bet ir šiuo atveju mokykla turi išmokyti visus ir krašto aukštosios kultūros kalbos. Šios nuostatos laikėsi daugelis Vakarų Europos valstybių bei dauguma lenkiškai kalbančio elito buvusios Lenkijos ir Lietuvos Valstybės žemėse.

Tačiau Vidurio Rytų Europoje, kuri vakarų Europos atžvilgiu buvo provincija, išpopuliarėjo vokiečių mąstytojo Johano Gotfrydo Herderio (1744–1803) ir kitų romantizmo atstovų mintys, kad tautos dvasia slypi liaudies kalboje ir kultūroje; kad kiekviena kalba ir kultūra yra vertingas visos žmonijos turtas, o atskira tauta yra visi tie, kurie kalba viena kalba, turi bendrą istoriją ir kultūrą, todėl liaudies klaba turi būti ugdoma ir kaip atskiros aukštosios kultūros kalba. Jei pasisektų įgyvendinti tokį tikslą, liaudies kalba taptų krašte dominuojančios aukštosios kultūros kalba, o elito atstovams reikėtų pasirinkti – arba su savo kalba likti kultūrine mažuma, arba įsilieti į naujai kuriamos aukštosios kultūros procesą.

Tokių idėjų šalininkų atsirado ir Lietuvoje. Juolab kad kai kurie Europos mokslininkai lingvistai jau buvo nustatę, kad Lietuvos valstiečių kalba yra bene archajiškiausia iš visų, kaip dabar sakytume, indoeuropiečių gyvųjų kalbų. Varšuvoje Mokslo mylėtojų draugija išleido iš Lietuvos kilusio kunigo ir teologo Pranciškaus Ksavero Bogušo (1746–1820) lenkų kalba parašytą knygelę Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę, kurioje pirmą kartą nuskambėjo mintis, kad lietuvių kalba yra visiškai tinkama būti atskiros aukštosios kultūros kalba. Ši mintis paskatino kai kuriuos Žemaitijoje gyvenusius inteligentus pradėti rašyti lietuviškai, – taip rašė Dionizas Poška (1764–1830) ir Silvestras Teofilis Valiūnas (1789–1840).

XIX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje Vilniaus universiteto aplinkoje susibūrė grupelė inteligentų, kurie buvo kilę daugiausia iš Žemaitijos smulkiųjų bajorų ir sąlyginai pasiturinčių valstiečių. Jie susitarė plėtoti aukštosios kultūros kūrimo lietuvių (žemaičių) kalba darbą, kartu – rūpintis lietuvių ir žemaičių liaudies švietimu jų gimtąja kalba. Aktyviausi buvo istorikas ir teisininkas Simonas Daukantas (1793–1864) bei filologas ir literatas Simonas Tadas Stanevičius (1799–1848). Grupės veiklos pradžioje buvo parašytas ir išleistas tam laikui išties novatoriškas elementorius lietuvių kalba (žemaičių tarme), 1822 m. S. Daukantas lietuvių kalba (tiksliau – žemaitiškai) parašė pirmąją stambią Lietuvos istoriją – Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių, kuri tuomet nebuvo išleista, bet plito rankraštiniais nuorašais. S. Stanevičius išleido lietuviškai kalbančiam skaitytojui pritaikytų  išverstų ir paties parašytų knygelių: pamokymus ūkininkams, religinės paskirties skaitinį, gramatiką, dainų rinkinį – Dainės žemaičių, poezijos tomelį, kuriame išspausdintą odę Šlovė žemaičių galima laikyti lietuvių ir žemaičių tautinio kultūrinio sąjūdžio himnu ar poetiniu programiniu manifestu, kur išsakoma nuostata, kad lietuvių (žemaičių) kalba neišnyks, nes jauni ir entuziastingi žemaičiai kuria ir dirba tam, kad taip neatsitiktų.

Po 1830–1831 m. sukilimo etninių lietuvių tautinio kultūrinio sąjūdžio veiklos bei plėtros galimybės susiaurėjo, nes sustiprėjo policinis biurokratinis režimas, buvo apribotos kūrybinės laisvės, uždaryti Vilniaus universitete veikę humanitarinių ir socialinių mokslų centrai. Tačiau kova, kuria siekta lietuvių (žemaičių)  kalbą pakelti į aukštosios kultūros lygį ir šviesti lietuvių liaudį jos gimtąja kalba, tęsėsi pavienių, bet tarpusavyje ryšius palaikančių entuziastų pastangomis. Žymiausias ir veikliausias jų buvo Simonas Daukantas. Nors jo rašomas dar vienas Lietuvos istorijos variantas, kaip ir kiti du, tuomet išleistas nebuvo, 1845 m. lietuviškai mokantį skaityti pasiekė jo parašyta ir  Juozo Laukio slapyvardžiu išleista antropologijos studija Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Be to, jis parašė seriją švietėjiškų, raštingiems valstiečiams ūkininkams skirtų knygelių, rengė žodynus, lietuviškai parašė netgi lotynų kalbos vadovėlį vidurinėms mokykloms. 1841 m. daugiausia S. Daukanto pastangomis iš valdžios buvo išrūpintas leidimas prie Telšių (Žemaičių) vyskupijos bažnyčių steigti mokyklas ir jose mokyti skaityti ir rašyti lietuviškai (žemaitiškai).

S. Daukantui dirbant valdininku Sankt Peterburge į jo aplinką pateko ir jo žemietis Motiejus Valančius (1801–1875). Jam pavyko tuomet dėstytojaujantį M. Valančių įkalbinti lietuviškai (žemaitiškai) rašyti Žemaičių vyskupijos istoriją. Ši knyga 1848 m. Vilniuje išleista žemaitiškai pavadinimu Žemaičių vyskupystė. Tais pat metais M. Valančius buvo paskirtas Telšių vyskupu.

Po dviejų metų S. Daukantas grįžo ir įsikūrė pas vyskupą. Manyta  Varnius paversti lietuvių aukštosios kultūros kūrimo ir liaudies švietėjų ugdymo centru. Tačiau išsiskyrė šių didžių asmenybių interesai. Skirtingai nuo S. Daukanto M. Valančius nelinko laikyti svarbiausiu reikalu lietuvių aukštosios kultūros kūrimo. Vis dėlto M. Valančiui vadovaujant buvo paklotas tvirtas sociokultūrinis pamatas, ant kurio galėjo prasidėti lietuvių liaudies virsmas savarankiška šiuolaikine tauta, kaip kultūrine ir politine bendruomene. Pamokslai bažnyčiose pradėti sakyti lietuviškai, prie bažnyčių steigiamos lietuviškos mokyklos, nukonkuravusios valdiškąsias, kuriose buvo dėstoma rusų kalba. Knygos poreikis gimtąja kalba ėmė sparčiai didėti. Pavyzdžiui, 1856 m. išspausdinta 12, 1857 m.  19, 1858 m. – 23, 1859 m. – 21, 1860 m. – 29, 1861 m – 26, 1862 m. – 24 lietuviški leidiniai. Apie 1861 m. įvairiuose dekanatuose mokančių skaityti padaugėjo iki 60 proc. Pasitaikė parapijų, pavyzdžiui, Kulių, kur nemokančių skaityti beveik nebuvo. Negana to, vyskupas M. Valančius dar inicijavo masinį blaivybės sąjūdį. Po poros metų jo nariais tapo per 80 proc. vyskupijos gyventojų katalikų – Lietuviai metė gerti degtinę, todėl sparčiai ėmė kilti ūkių gerovė, sustiprėjo šeimos, į kaimą ėmė skverbtis rašto kultūra.

Nors į liaudį orientuotas tautinis kultūrinis sąjūdis baudžiavos sąlygomis netapo oficialiai pripažinta krašto kultūrinio ir politinio gyvenimo dalimi, bet pasiekė, kad jaunas poetas Antanas Baranauskas  (1835–1902) 1859 m. parašė: Viso svieto mokslus lietuviam paduosiu, / Viso svieto raštus, knygas lietuviškan versiu. / Lietuvnykai žmonės bus visi galvočiais, / Visam svietui visuos moksluos eis kelio vedžiotų.ׅ Tai lyg ir idealistinė civilizuotos, savo aukštąją kultūra turėti siekiančios tautos vizija.

Ir nors baudžiavos panaikinimo išvakarėse daugelis Lietuvos lenkakalbio elito pritarė lietuvių valstiečių pradiniam švietimui gimtąja kalba, tačiau į S. Daukanto, S. T. Stanevičiaus, A. Baranausko vizijas žiūrėjo su nepasitikėjimu. Caro valdžia, nors prieš 1863 sukilimą ir skelbė siekianti apsaugoti lietuvių valstiečius nuo sulenkėjimo, nedavė leidimo leisti lietuvišką laikraštį, atmetė M. Valančiaus įteiktą lietuviškos vidurinės mokyklos projektą.

Po sukilimo, baudžiavos panaikinimo caro valdžia ėmė siekti palenkti valstiečius savo pusėn, pakeisti išlaisvintų valstiečių lenkišką orientaciją į rusišką, t. y. nuo lenkų aukštosios kultūros prie rusų didžiosios kultūros. Ir kartu paversti lojaliais Rusų imperijos valdiniais. Buvo siekiama silpninti vietos dvarininkijos ekonomines galias, kad viešajame gyvenime vietoj lenkų  įsivyrautų rusų kalba, o vietoje katalikų – Rusų stačiatikių bažnyčia. Katalikai buvo diskriminuojami ir viliojami pereiti į stačiatikybę. Tačiau tokių buvo labai nedaug. 1863 m. caras patvirtino laikinąsias taisykles pradžios mokykloms, kurios numatė, kad pradinėse mokyklose galima mokyti tiktai rusiškai. Tais pačiais metais galutinai uždraustos ir parapinės mokyklos. M. Valančius per patikimus  kunigus paragino į rusiškas mokyklas vaikų neleisti, o kad šie neliktų beraščiai, patarė patiems organizuoti slaptas mokyklėles, kuriose rašto vaikus pamokytų kas nors mokantis. Tokios mokyklėlės, vadintos daraktorinėmis, masiškai išplito, buvo persekiojamos, įkliuvusius jų mokytojus net ištremdavo. Bet tai nieko neatbaidė – buvo poreikis, susiformavo ir tradicija.

1864 m. lietuvių raštija lotyniškuoju raidynu pradėta drausti. Tradicinis lietuvių raštijos lenkiškas raidynas pakeistas rusiškuoju. Rusijos valdžios lėšomis išspausdintas pirmasis lietuviškas elementorius rusiškomis raidėmis. 1865 m. buvo uždrausta spausdinti bet kokius lietuviškus leidinius lotyniškai-lenkiškomis raidėmis. Taip pat uždrausta lietuviškus leidinius tradiciniu raidynu įvežti iš užsienio ir juos platinti. M. Valančius per kunigus paskleidė mintį, kad katalikui yra nuodėmė skaityti valdžios brukamas knygas rusiškomis raidėmis. Todėl jų beveik niekas ir neskaitė. Kadangi nebuvo skaitytojų, valdžia per 40 metų išleido tik 60 tokių knygų.

Dėl lietuvių spaudos draudimo 1866 m. buvo gautas žodinis caro įsakas. 1872 m. uždraudžiami lietuviški leidiniai ir gotiškomis raidėmis. Įsakai dėl lietuvių spaudos draudimo liko nepaskelbti, todėl vadovaujantis pačios Rusijos įstatymais jie neturėjo teisinės galios

1867 m. M. Valančius kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių ir prašė leidimo perspausdinti Seną aukso altorių arba Naują aukso altorių. Jis rašė, kad nuo 1865 m. lietuviškos maldaknygės spausdinamos tiktai rusiškomis raidėmis. Suaugę ir seni žmonės rusiškų raidžių nepažįsta ir meldžiasi iš maldaknygių lotyniškomis raidėmis. Pasiteiravus dėl šio prašymo Kauno gubernatoriaus, pastarasis atsakė, jog praeis keleri metai ir Žemaičių vyskupijos kaimo žmonės lengvai skaitys ne tik lietuviškas maldaknyges rusiškomis raidėmis, bet ir rusiškas knygas. Vyskupo prašymas buvo atmestas.

Supratęs, kad naujasis caro vietininkas tęs lietuvių spaudos draudimą vysk. M. Valančius Kaune faktiškai būdamas namų arešte ėmėsi nelegalios veiklos. Suorganizavo lietuviškų knygų spausdinimą Rytprūsiuose, jų gabenimą į Didžiąją Lietuvą ir platinimą šiame krašte. Susiformavo tvirta knygnešystės tradicija. Pats vyskupas tuo metu  parašė ir išleido savo geriausius beletristikos kūrinius ir politines brošiūras. Padedant Prūsijos valdžiai, 1870 m. M. Valančiaus knygnešių organizacija buvo susekta. Iškelta pirmoji knygnešystės byla. Dėl lietuviškos spaudos platinimo apkaltinta 17 asmenų. Į tolimas Rusijos gubernijas administracine tvarka ištremti net 6 kunigai.  Tačiau lietuviškų leidinių, skirtų Didžiajai Lietuvai, spausdinimas Mažojoje Lietuvoje nenutrūko, per dviejų imperijų sieną į Lietuvą gabenamų knygų srauto sustabdyti nepavyko. Spaudos draudimo laikotarpiu Rytprūsiuose išleista daugiau nei 1800 pavadinimų lietuviškų knygų, skirtų platinti Lietuvoje. Didžiąja dalį sudarė religinė literatūra ir elementoriai, o vėliau ėmė gausėti mokslo populiarinimo, politinio turinio ir grožinių kūrinių. Nuo 1874 m. lietuviški leidiniai pradėti spausdinti ir JAV. Per 30 m. JAV lietuvių pastangomis išspausdinta apie 720 leidinių.

Caro valdžia stengėsi sustabdyti užsienyje spausdinamų leidinių atgabenimą į Lietuvą ir jų plitimą krašte. Vien 1889–1904 m. į valdžios pareigūnų rankas pakliuvo apie 234 tūkstančiai egz. lietuviškų leidinių. 1865–1904 m. su lietuviška spauda įvairiems persekiotojams įkliuvo 3047 asmenys, dalis jų – po kelis kartus. Už lietuviškos spaudos laikymą ar platinimą apie 160 asmenų ištremti iš savo gyvenamųjų vietų, kai kurie net į Sibirą, apie 40 žmonių nubausti įvairiomis kalėjimo bausmėmis. Keli knygnešiai pasienyje buvo nušauti, pasitaikydavo sužeistų. Spaudos gabentojai patyrė nuostolių: prarasdavo arklius, vežimus, brangiai kainavusią spaudą, net sveikatą. Daugiau negu 860 asmenų sėdėjo policijos areštinėse arba valsčių daboklėse. Persekiojant lietuvišką spaudą, Rusijai talkininkavo ir vokiečių valdžios pareigūnai. Nežinoma, kaip baigėsi bylos beveik trečdaliui su lietuviška spauda įkliuvusių asmenų. O lietuvių priešinimasis spaudos draudimui tapo beveik visuotiniu.

Negausi lietuvių inteligentija mėgino lietuvių spaudos draudimą pralaužti ir legaliomis priemonėmis. Lietuvių studentų pastangomis 1876–1878 m. Sankt Peterburge buvo išspausdinti 5 legalūs lietuviški leidiniai. Be to, per Sankt Peterburgo cenzūros neapsižiūrėjimą gautas leidimas dviem maldaknygėms. 1879 m. Vilniuje išspausdintas Senas aukso altorius ir Naujas aukso altorius. Pastaroji maldaknygė leista platinti 1881 m. pabaigoje.

Po 1863–1864 m. sukilimo nuslopinimo bemaž 20 metų etninis lietuvių tautinis sąjūdis vos ruseno. Lietuviškos raštijos gyvybę palaikė tik anksčiau minėta vyskupo M. Valančiaus organizuota nelegali leidyba Rytprūsiuose. Tačiau per tą laiką susiformavo nauja lietuvių inteligentų karta. Tai buvo daugiausiai Rusijos aukštąsias mokyklas baigę pasiturinčių valstiečių vaikai, pirmiausiai iš Užnemunės (Suvalkijos). Žinodami tarptautinį kontekstą, jie suvokė, kad etninių lietuvių atžvilgiu valdžia elgiasi labai neteisingai ir nusprendė, kad garbės reikalas yra kovoti už teisybę. Norint pradėti kryptingą veiklą reikėjo reguliariai leidžiamos spaudos.  Kadangi leidimo spausdinti lotyniškuoju raidynu valdžia nedavė, buvo nutarta pasinaudoti jau pramintu nelegalios spaudos keliu, ir 1883 m. pasirodė leidinys simboliniu pavadinimu Aušra. Pirmuoju redaktoriumi buvo Jonas Basanavičius. Pirmo numerio įžanginiame straipsnyje nurodė leidinio programą – iškelti tautinį idealą, įkvėpti tėvynės ir gimtosios kalbos meilę,  prikelti Lietuvą. Reikėjo tautą supažindinti su jos praeitimi, parodyti jos buvusią didybę ir garbę. Be to, reikėjo šalinti tas priežastis, dėl kurių Lietuva taip sunyko. Ypač buvo būtina nukreipti visas jėgas kovai su nutautėjimu, kalbos nykimu ir švietimo stoka. Tam buvo reikalinga pažadinti lietuvių tautinį susipratimą, atgauti spaudą ir įvesti lietuvių kalbą į viešąjį gyvenimą. Leidyba sustojo dėl finansinių sunkumų 1886 m. išleidus 40 numerių.

Nustojus eiti Aušrai, Martyno Jankaus Tilžėje leidžiamas Garsas ar Jono Šliūpo JAV pradėtas leisti Lietuviškasis balsas negalėjo patenkinti lietuvių, ypač studentų, kurie į XIX a. pabaigą darėsi vis aktyvesni, poreikių.

1889 m. pradėtas leisti žurnalas Varpas  buvo tarsi Aušros tęsinys, o varpininkai – naujoji tautos atgimimo kovotojų pamaina. Prie laikraščio rengimo jau nuo pat pradžių prisidėjo labiau pasižymėję Aušros rengėjai: J. Basanavičius, Antanas Kriščiukaitis, Martynas Jankus, Mečislovas Davainis-Silvestravičius ir kt. Ten, kur Aušra gana atsargiai pasisakydavo dėl santykių su Rusijos valdžia, Varpas stojo į opoziciją rusų politikai Lietuvoje ir drąsiai kėlė valdžios daromas skriaudas lietuviams, atvirai smerkė priespaudos ir rusinimo politiką. Varpo iniciatoriai buvo 1888 m. Varšuvoje įsteigtos Lietuvos draugijos nariai: Jonas Gaidamavičius-Gaidys, Juozas Adomaitis-Šernas, Juozas Kaukas, Justinas Staugaitis, Vincas Kudirka (1858–1899), kuris  buvo leidinio redaktoriumi iki pat savo mirties.  Varpas neatsiejamas nuo V. Kudirkos gyvenimo ir kūrybos. Per paskutinius savo gyvenimo metus V. Kudirka ne tik prirašė galybę laikraščio puslapių, jo skiltyje Tėvynės varpai kėlė ir sprendė opiausius to meto klausimus, bet ir į lietuvių kalbą išvertė didelius literatūros veikalus. 1898 m. šeštajame Varpo numeryje išspausdinta V. Kudirkos Tautiška giesmė tapo lietuvių tautos himnu. Visa savo veikla V. Kudirka žadino lietuvių tautinę sąmonę. Varpe pirmuosius literatūrinius žingsnius žengė didelis būrys būsimųjų rašytojų: Antanas Kriščiukaitis-Aišbė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Liudvika Didžiulienė, Juozas Mačys-Kėkštas, Pranas Vaičaitis, Jonas Biliūnas ir kt.

Aukšti Rusijos valdininkai liko kurti visiems individualiems ir kolektyviniams prašymams panaikinti spaudos draudimą. Tačiau dėl pasiaukojamos knygnešių veiklos caro valdžios pareigūnai lietuvių spaudos plitimo sustabdyti nepajėgė. Tai buvo masinis reiškinys. Lietuviškoje Kauno gubernijoje ir Užnemunėje beveik kiekviena šeima turėjo (ir ne po vieną) lietuvišką maldaknygę, gana populiarūs buvo įvairūs kalendoriai. Plito rusams nepalanki antivyriausybinė, net socialdemokratinė literatūra, spauda. Caro valdžia, žandarmerija su nerimu stebėjo lietuvių tautinį atgimimą.

1896 m. ataskaitoje carui Suvalkų gubernatorius, be kitko, nurodė, kad pasienyje sulaikoma daug leidinių, kuriuose peikiami potvarkiai dėl lietuviškų knygų spausdinimo rusiškomis raidėmis. Ties šia vieta caras užrašė pastabą: „Kokių priemonių imamasi, kad pas mus spausdintų lietuvių liaudžiai reikalingą kiekį lietuviškų knygų rusiškomis raidėmis?“ Visas caro pastabas gubernatorių ataskaitose privalėjo svarstyti Ministrų komitetas. 1897 m. lapkritį jis svarstė lietuvių spaudos uždraudimo istoriją, kontrabanda plintančios anticarinės literatūros pavojingumą. Ministrų komitetas įpareigojo vidaus reikalų ir švietimo ministrus apsvarstyti galimybę spausdinti liaudžiai reikalingas lietuviškas knygas (kalendorius, maldaknyges) lotyniškomis raidėmis Rusijoje. Caras tokį Ministrų komiteto nutarimą patvirtino. Taip prasidėjo lietuvių spaudos atgavimo byla.

Svarstant lietuvių spaudos klausimą, susidarė trys nuomonės. Reakcingiausi carinės valdžios atstovai siūlė tęsti Michailo Muravjovo politiką. Tokios nuomonės laikėsi Vilniaus švietimo apygardos vadovybė, generalgubernatorius ir caro raštinės prašymams priimti vyriausias valdytojas. Kita pareigūnų grupė siūlė tik iš dalies panaikinti lietuvių spaudos draudimą. Tai buvo Švietimo ministerijos nuomonė. Visiškai panaikinti spaudos draudimą siūlė Varšuvos generalgubernatoriai, Kauno ir Suvalkų gubernatoriai, kai kurie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai ir kiti. Dalis įtakingų caro valdininkų neturėjo tvirtos nuomonės.

1904 m. balandžio 26 d. įvyko lemiamas Ministrų komiteto posėdis. Nutarta panaikinti visus anksčiau priimtus vyriausybės nutarimus ir potvarkius dėl lietuvių bei žemaičių rašto ir leisti vartoti, be rusiškojo, taip pat lotyniškąjį arba kitokį raidyną. Tą nutarimą 1904 m. gegužės 7 d. patvirtino caras.

Po spaudos draudimo panaikinimo lietuviški laikraščiai pradėjo eiti ir Rusijos imperijos teritorijoje. Pirmas legalus lietuviškas savaitraštis Lietuvių laikraštis (1904–1906) išleistas dar ne Lietuvoje, o Sankt Peterburge. Laikraščio leidimą rėmė Sankt Peterburgo lietuvių ir žemaičių labdarybės draugija bei Dvasinės akademijos profesoriai.

Vilniuje pasirodė pirmasis lietuviškas dienraštis Vilniaus žinios. Jis ėjo iki 1909 m. Laikraštį įsteigė ir leido Petras Vileišis.

Be dienraščio Vilniaus žinios, 1905 m. buvo pradėtas leisti savaitraštinis laikraštis Lietuvos ūkininkas, kuris atstovavo Lietuvos demokratų partijai. Socialdemokratai leido Naują gadynę (1906), Skardą (1907), Žariją (1907–1908). Pagrindinis lietuviškos spaudos adresatas buvo valstietis, kaimo žmogus. Katalikai leido Kaune Nedėldienio skaitymą (1905–1907), Vienybę (1907–1914), Draugiją (1907–1914), Seinuose ir Vilniuje – Šaltinį (1906–1914, 1915).

Laikraščių leidėjai kartu su kitomis žiniomis ir straipsniais apie ūkį gausiai spausdindavo grožinę kūrybą, norėdami pritraukti skaitytojų. Buvo spausdinami J. Biliūno, Žemaitės, Vaižganto, Šatrijos Raganos, K. Puidos, Vaidilutės kūriniai ir kitų tautų rašytojų kūryba.

1907 m. nustojus eiti Vilniaus žinioms, A. Smetona, J. Tumas sugalvojo leisti naują laikraštį, ir 1907 m. spalio 3–16 d. pasirodė tautinės krypties laikraštis Viltis, kurio tikslas, kaip skelbė redakcija, – rūpintis visos lietuvių tautos gaivinimu. Čia buvo aptariamos dailės, teatro, muzikos aktualijos, kalbos reikalai, draugijų rūpesčiai, mokslo ir literatūros naujienos.

Pasirodė pirmieji specializuoti laikraščiai ir žurnalai. Lietuvos bitininkas – pirmasis iliustruotas mėnesinis žemės ūkio žurnalas, ėjęs 1905 m. Vilniuje. Be publikacijų bitininkystės klausimais, jame išspausdinta rašinių apie ūkininkavimą, gyvulių ir paukščių auginimą, pievų priežiūrą, žuvų veisimą, sodininkystę. Leido ir redagavo kun. Juozapas Ambraziejus-Ambrozevičius. Nuo 1906 m. Lietuvos bitininkas vadinosi Šviesa. Kaune, Saliamono Banaičio spaustuvėje, 1910–1913 m. leistas moterims skirtas mėnesinis žurnalas Lietuvaitė.

Gausiai buvo spausdinamos nedidelio formato brošiūrėlės: elementoriai, kalendoriai, grožinės literatūros kūriniai, ūkininkams skirtos knygelės.

Kauno mieste lietuviškos spaudos atsigavimą liudijo Šv. Kazimiero draugijos leidiniai ir knygos. 1905–1917 m. ėjo daugiau kaip 200 lietuviškų periodinių leidinių. Kai kurie iš jų buvo trumpaamžiai, kiti su pertraukomis išsilaikė iki 1940 m. Savaitraščių, dienraščių tiražai retai viršydavo 5 tūkstančius egzempliorių, žurnalų – 1 tūkstantį. Svarbiausias lietuviškos spaudos leidimo centras iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Vilnius. Vilniaus žinių spaustuvė, pirmoji lietuviška spaustuvė, įsteigta po 40 metų atgavus spaudą lotyniškomis raidėmis, veikė Vilniuje 1904–1910 m. (savininkas P. Vileišis). Vilniaus gubernatoriaus leidimą steigti spaustuvę P. Vileišis gavo 1904 m. rugsėjo 7 d. su teise spausdinti leidinius tik lietuvių kalba. 1906 m. balandžio 8 d. buvo gautas leidimas spausdinti visomis Europos kalbomis. Vilniaus žinių knygynas – pirmasis lietuviškas knygynas, įsteigtas Vilniuje 1904 m. spalio 25 d. 1912 m. pabaigoje P. Vileišis knygyną likvidavo, o knygas nupirko Marija Šlapelienė, kuri kartu su vyru Jurgiu Šlapeliu Vilniuje įkūrė savo knygyną (veikė iki 1945 m.).

Viena svarbiausių spaudos įmonių tuo laikotarpiu buvo 1906–1915 m. veikusi M. Kuktos spaustuvė Vilniuje, kurioje išspausdinta apie 270 lietuviškų ir lenkiškų knygų.

1892–1903 metais žymiausio Mažosios Lietuvos periodinės spaudos leidėjo M. Jankaus spaustuvė buvo perkelta iš Tilžės į Bitėnus. Būtent čia po to daugelį metų buvo spausdinami leidiniai, kurie platinti ir skaityti Mažosios Lietuvos, Žemaitijos teritorijoje.

Pirmojo pasaulinio karo metais buvo leidžiamas vienintelis lietuviškas laikraštis Dabartis (1915–1918).

 

Parengė Aldona Špečkauskienė pagal šaltinius:

Lietuvos istorija kiekvienam, Bublauskas A., Eidintas A., Kulakauskas A., Tamošaitis M., Vilnius, 2018;

https://www.muziejusalka.lt/naujienos/pavarcius-senuju-spaudiniu-fonda-zemaiciu-muziejuje-alka/

https://lnb.lt/naujienos/6199-pries-132-metus-pirma-karta-suskambo-varpas

https://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/05/07/istving_01.html

https://savb.lt/lt/krastieciai/povilas-visinskis/desimt-povilo-visinskio-skaitymu/astuntieji-povilo-visinskio-skaitymai/k-misius-lietuviu-spaudos-draudimas-ir-povilas-visinskis/