Šilalės garbės piliečio vardą suteikti pasiūlyta 5 asmenims:
Konradui Bastianui, filantropui ir Šilalės krašto gerbėjui, bendradarbiaujančiam ir tiekiančiam humanitarinę pagalbą Šilalės rajono gydymo, globos, religinėms įstaigoms ir organizacijoms.
K. Bastianas – 85 metų amžiaus, buvęs inžinierius, ilgametis CLAAS įmonės darbuotojas, gyvenantis Giuterslo mieste, Vokietijoje. 1991 m. pirmą kartą atvyko į Šilalės rajoną su humanitarine pagalba. Tuo metu Lietuvos gydymo įstaigose labai trūko medicininės įrangos, medicininių baldų, priemonių, medikamentų, medicininės aprangos. Sunkiai vertėsi ir globos įstaigos, kūrėsi „Carito“ organizacijos. Trūkstami daiktai, skirti „Carito“ organizacijai, Šilalės evangelikų liuteronų bažnyčiai, Pajūrio vaikų globos, Kvėdarnos senelių namams, pasiekdavo Šilalę K. Bastiano dėka kiekvienais metais. Kartais net po kelis kartus per metus. Nuo 1991 m. K. Bastianas paramą į Šilalę vežė net 67 kartus, kurią rinkdavo Giuterslo ir aplinkinių miestų gydymo įstaigose, CLAAS bei kitose įmonėse, iš privačių asmenų. K. Bastiano atgabenti baldai (funkcinės lovos, spintelės, spintos ir kt.) iki šiol naudojami Šilalės rajono ligoninės skyrių palatose bei kitose patalpose. Atlydėjęs surinktą paramą į Šilalę, jis svečiuodavosi Šilalės rajono savivaldybėje, aktyviai lankydavo savo remiamas įstaigas, šiltai bendraudavo su jų darbuotojais, globotiniais, pacientais. Jį buvo galima sutikti Šilalės bažnyčioje, miesto šventėse, įvairiuose jo remiamų įstaigų renginiuose. K. Bastianas siekė pažinti ne tik Šilalės rajoną, bet ir Lietuvą.
Paskutinį kartą K. Bastianas Šilalėje lankėsi 2019 metais. COVID-19 pandemijos laikotarpiu aktyviai domėjosi situacija Šilalės rajono ligoninėje bei visame rajone. Nors ir nebuvo tuo laiku atvykęs, tačiau buvo jaučiamas jo palaikymas ir dėmesys nuotoliniu būdu. Iki šių dienų K. Bastianas aktyviai keliauja, dalyvauja savo miesto bendruomenės gyvenime, kultūrinėje veikloje ir planuoja apsilankymus Šilalėje.
Kunigui kanauninkui Petrui Linkevičiui, unikaliam žmogui, traukusiam ir būrusiam bendruomenę savo širdies šviesa, įgyvendinusiam daug reikšmingų ir svarbių projektų Šilalės krašte.
Kun. P. Linkevičius gimė 1958 m. balandžio 16 d., 1984 m. baigė Kauno kunigų seminariją, 1988 m. buvo atkeltas į Kaltinėnus, kur kunigavo apie 18 metų. Šiuo metu tarnauja Kaišiadorių r. Darsūniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje.
Ne tik Kaltinėnuose, bet ir visame rajone kun. P. Linkevičius buvo labai gerbiamas žmogus. Jo pastangomis 1995 m. atstatyta 1988-aisiais sudegusi Kaltinėnų bažnyčia, pasižyminti išskirtiniais akcentais: įspūdingo dydžio Kristaus statula, didingu vitražu ir Kryžiaus kelio paveikslais – vitražais bažnyčios salėje. Taip pat bažnyčioje įrengtos originalios Kryžiaus kelio stotys, skaitmeniniai vargonai. Kun. P. Linkevičiaus iniciatyva Kaltinėnuose įsteigta pirmoji senelių prieglauda rajone, slaugos namai, jaunimo bei reabilitacijos centrai, įkurtas Dvasingumo parkas, kuriame yra Tremtinių Kalvarijos. Jas sudaro 21 skulptūra, įamžinanti tremtinių atminimą, įrengta koplyčia. Greta skulptūrų ansamblio į viršų kyla apie 20 metrų aukščio baltas Prisikėlimo kryžius, simbolizuojantis 1990 m. tautos prisikėlimą. Jis Lietuvoje laikomas vienu aukščiausiu kryžiumi. Nuo kalvos, ant kurios kryžius pastatytas, atsiverianti įspūdinga miestelio panorama, yra vienas ryškiausių akcentų, traukiančių turistus.
Kaziui Misiui, inžinieriui, kraštotyrininkui, istorikui, enciklopedininkui, mokslo darbuotojui ir visuomenininkui už pasiaukojimą Šilalės kraštui, už jo istorijos tyrinėjimą ir garsinimą, už filantropinę veiklą.
K. Misius gimė 1942 m. gruodžio 5 d., Paymėžio kaime, Kvėdarnos seniūnijoje. 1949–1953 m. mokėsi Šventų (vėliau pervadintoje Žadeikių) pradinėje mokykloje, 1953–1961 m. – Kvėdarnos vidurinėje mokykloje. Dar mokydamasis mokykloje susidomėjo istorija ir praeities reliktais, lankė turizmo būrelį, su kuriuo aplankė nemažai gimtojo krašto kultūrinio paveldo objektų. Studijuodamas ir dirbdamas laisvalaikiu lankė kraštotyros ir paminklosaugos kursus, įgijo šio darbo teorinius pagrindus, pradėjo dalyvauti etnologinėse ekspedicijose. 1969 m. baigė Lietuvos liaudies universiteto Paminklų apsaugos fakultetą. Rinkdamas kraštotyrinę medžiagą apie miestus ir miestelius su dviračiu ar pėsčiomis apkeliavo visą Lietuvą kalbindamas įvykių liudininkus, fotografuodamas kultūrinio paveldo objektus. Tyrimų metu surinktą medžiagą pradėjo pildyti Nacionalinėje Martyno Mažvydo, Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekose carinės Rusijos ir tarpukario metų Lietuvos spaudoje publikuotomis informacijomis. Duomenų stygių nusprendė kompensuoti pasitelkdamas pirminius šaltinius, saugomus įvairiuose Lietuvos archyvuose. Juose darbavosi 50 metų. Sukaupta medžiaga, kruopšti jos analizė leido K. Misiui iš kraštotyrininko greitai tapti profesionaliu ir produktyviu tyrėju. Tai pastebėjo enciklopedijos leidėjai ir pakvietė bendradarbiauti. Dabar jis yra Visuotinės lietuvių enciklopedijos vienas iš straipsnių autorių ar bendraautorių. 2006 m. išėjo į pensiją ir buvo pakviestas mokslo darbuotoju į Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutą, kuriame dirbo iki 2014 m.
K. Misius tyrė miestų, miestelių parapijų, dvarų istoriją, lietviškosios spaudos draudimą, XIX a. pab. kultūrinį ir ekonominį Lietuvos gyvenimą, švietimo raidą iki 1940 m., rezistencines kovas bei iškilių asmenybių biografijas. Išskirti reikėtų Kazio Misiaus darbus gimtajam Šilalės kraštui. Jis yra vienas iš iniciatorių įkuriant „Šilališkių draugiją“ Vilniuje. Vienas iš organizatorių ir pagrindinis straipsnių autorius, leidžiant solidžias kraštotyrines monografijas „Šilalės kraštas“, kurių yra išleista 10 tomų. Šilalės rajono savivaldybės viešajai bibliotekai leidžiant knygą „Šilalės rajono bažnyčios: istorija ir architektūra“ parašė 14 istorinių straipsnių. Visus darbus gimtajam kraštui atliko be jokio atlygio. K. Misius yra puikus pavyzdys jaunimui. Jo publicistika yra visuomeniška, aktuali, ugdanti tautiškumą ir dvasines vertybes.
K. Misius yra pelnęs ne vieną svarbų apdovanojimą: 1995 m. tapo Lietuvos istorikų draugijos konkurso II vietos laimėtoju, 2007 m. suteiktas Žemaičių akademijos garbės mokslų daktaro laipsnis, 2008 m. jo atlikti darbai įvertinti LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi; 2010 m. nominuotas Šilalės rajono savivaldybės „Auksinės gilės“ premija, 2022 m. apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.
Daliai Grinkevičiūtei (1927–1987), gydytojai, tremtinei, atsiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorei, vienai ryškiausių tremties literatūros rašytojai, lietuvių tautos tremties išgyvenimų liudytojai ir metraštininkei, už autentiškus ir pirmą kartą pasauliui viešai paskelbtus prisiminimus apie tremtį.
D. Grinkevičiūtė gimė 1927 m. gegužės 28 d. Kaune, mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. Pirmųjų masinių trėmimų metu, 1941 m. birželio 14 d., jos šeima buvo ištremta – iš pradžių jie atsidūrė Altajaus krašte, vėliau Jakutijoje. 1949 m. Daliai ir jos mamai pavyko pabėgti ir grįžti į Lietuvą. Slapstymasis pas pažįstamus, gimines truko metus. 1950 m. D. Grinkevičiūtė buvo suimta ir įkalinta Suchobezvodnojės kalėjime. 1953 m. pakartotinai ištremta į Jakutską. 1954 m. išsikovojusi teisę studijuoti medicinos institute, persikėlė į Omską. 1956 m. iš tremties paleista, mokslus tęsė Kaune. 1960 m. su pagyrimu baigė Kauno medicinos institutą. Baigusi mokslus išvyko dirbti į Laukuvą (Šilalės r.). Pacientų ir kolegų meiliai vadinta „daktare Dalyte“. Gydytoja dirbo iki 1974 m., kol sovietinės valdžios nurodymu buvo atleista.
D. Grinkevičiūtė domėjosi teatru ir literatūra. Palaikė ryšius su Maskvos disidentais, atakavo raštais sovietų valdžią, reikalaudama reabilitacijos (gavo ją 1970 m.), rašė laiškus Komunistų partijos Centro komitetui. Mirė po sunkios ligos vos šešiasdešimties metų 1987 m. gruodžio 25 d.
D. Grinkevičiūtės kūrybinį palikimą sudaro atsiminimai, publicistika, užrašai-įrašai ir miniatiūros. Žinomiausi yra atsiminimai apie tremtinių gyvenimą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Lietuvoje D. Grinkevičiūtės atsiminimai pirmą kartą išspausdinti jau po jos mirties 1988 m. Jos prisiminimai įeina į mokyklos programą, jie išversti į užsienio kalbas.
Paskutiniuosius 15 metų ji gyveno Laukuvoje, kur jos draugės A. Šulskytės rūpesčiu įrengta memorialinė ekspozicija. Dabar šiame name planuojama įsteigti D. Grinevičiūtės memorialinį muziejų. D. Grinkevičiūtės atminimo įmažinimu nuolat rūpinasi ir Lapteviečių brolija, įsteigusi Dalios Grinkevičiūtės atminimo ir pagalbos medalį.
Albinui Ežerskiui (1956–2020), agronomui, Lietuvos ir Šilalės rajono visuomenės bei politiniam veikėjui, už norą padėti žmogui, ūkininkui, aktyvų dalyvavimą bendruomeninėje veikloje, gamtos objektų tvarkymą.
A. Ežerskis gimė 1956 m. gegužės 25 d. Treigiuose, Rietavo rajone. 2002–2003 m. ir 2007–2011 m. ėjo Šilalės rajono savivaldybės mero pareigas, 2003–2005 m. buvo Seimo nario Zigmanto Balčyčio padėjėjas, ėjo žemės ūkio bendrovės „Medvėgalis“ pirmininko, o vėliau ir pirmininko pavaduotojo pareigas. Ilgus metus buvo renkamas Šilalės rajono tarybos nariu, 2014–2016 m. buvo žemės ūkio viceministras.
A. Ežerskis buvo rajoną garsinantis pilietis. Jam buvo svarbu padėti žmogui, buvo aktyvus bendruomenės narys. A. Ežerskiui rūpėjo, kad kaimo bendruomenė būtų gyva, kad būtų puoselėjamos tradicijos. Dirbdamas žemės ūkio viceministru daug bendravo su vietiniais ūkininkais, siekė išgirsti ir įsiklausyti į kiekvieno problemas bei jas spręsti, siekė, kad ūkininkai gautų didesnes išmokas už pieną ir už darbą nederlingose žemėse. Eidamas žemės ūkio bendrovės „Medvėgalis“ pirmininko pareigas rūpinosi, kad kaimo žmogus sunkiu pereinamuoju laikotarpiu, kai griuvo kolūkinė sistema, neliktų be darbo, turėtų nors kokį pragyvenimo šaltinį.
2007–2011 m. būdamas Šilalės rajono savivaldybės meras, jis buvo iniciatorius ir pradininkas, kad Šilalės rajone pradėtų steigtis kaimo bendruomenės. Jis suprato, kad kaimo žmogui reikia ne vien darbo, bet ir bendrystės, gerų, gražių iniciatyvų, kurias galima įgyvendinti tik įkūrus bendruomenę. Jis visada domėjosi kaimo bendruomenių veikla, buvo už tai, kad jos kurtų verslus ir kad atsirastų naujų darbo vietų.
A. Ežerskis buvo gamtos žmogus. Jo dėka buvo sutvarkyti gamtos objektai: Medvėgalio piliakalnis, Paršežerio pakrantės, įkurta Paršežerio poilsiavietė.
Iki liepos 12 d. (įskaitytinai) pritarimą kandidatūroms ar kitą nuomonę Šilalės garbės piliečio vardo atrankos komisijai galima teikti el. paštu tadas.sadauskis@silale.lt arba raštu savivaldybės priimamajame (108 kab.)
*Informacija apie nominantus parengta pagal pateiktas anketas
Šilalės garbės piliečio vardo atrankos komisijos pirmininkas Algirdas Meiženis